|
||||||||||||||||||||||||
| Chemijos g. 4 LIETUVOS DUJOS |
||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||
|
Vedėja Laimutė
Kiek jau metų dirbate valgyklose?
Apie 30 metų.
Jau apie 30 metų... O kaip viskas prasidėjo? Kaip atsidūrėte pirmoje valgykloje?
Na baigiau maisto pramonės institutą, čia Kaune ir paskiau poreikį matomai turėjau tokį... Meilę maistui. Kažkaip būdavo, jog pavargstu, einu virtuvėn ir gaminu. Kaifuoju, taip sakoma. Galiu per naktį kažką gaminti, kepti ir nepavargstu nuo to. Tai gal ir nuo mažens man taip. Mano mama buvo namų šeimininkė, augino 4 vaikus, tai vadinasi daliai reikėdavo virtuvėje būt. Mes augom 3 seserys ir brolis. Aš tarp seserų buvau vidurinė. Būdavo pasiskirstom darbus: kas kambarius tvarko, o man vis atitekdavo virtuvė, nes nieks ten nenorėjo eit. Gal nuo to ir pradžią gavau.
Va mano mocčiutė viena labai puikiai gamindavo: visokias spurgas, napoleonus. Atsimenu, kaip mes kai prie Nemuno gyvenom ir ruošdavomės potvyniui tai prikepdavo spurgų ten visokių ir galvodavau „Dieve kaip gerai, kad dažniau tas potvynis būtų".
O paskui jau aš kai pradėjau dirbt tai gamindavau ir man įdomu būdavo kaip žmones reaguoja, kaip jiems patinka. Matau, kad jei paliko, tai einu ir klausiu ar kažkas nepatiko. Nes man svarbu, kad jis sugrįžtų, kad jam būtų skanu. Pvz., man tekdavo dirbt sovietiniais laikais valgykloje, tai atsimenu kiek daug tų atliekų likdavo. Aišku pigesnis tas maistas būdavo, tai žmonės pasiimdavo ten daugybę visko, visai kitokia maisto kultūra buvo.
Aš ir savo darbuotojam sakau, kad noriu, kad žmogus grįžtu. Einu ir baksnoju, kas negerai, reikia tai ir pati padarau. Klientas pas mus visada teisus. Klientas visada turi skonį, vadinasi mes jau kažką negerai padarėm. Neleidžiu, kad sakytų, jog klientui kažkas nepatiko.
Kaip atrodo jūsą diena valgykloje?
Oi labai anksti ji prasideda. Aš kažkaip ateinu valanda laiko anksčiau. Aš darbe būnu jau kokią pusę šešių. Kartais būnu po penkių truputį. Visaip. Aš visąlaik darbą planuoju is vakaro, kad kažką gaminsim. Ateinu, užsikaičiu techniką, kad elektrą pataupytume. Dabar kai man viskas priklauso tai jau galvoju, kaip čia viską geriau ir taupiau padaryt. Darbuotojam tai nepatinka (šypsosi). Aš ir stengiuosi dalyvaut viskame nuo - iki. Stengiuosi nepalikt virtuvės. Sako, va, krizės laikai. Tai reikia mums daugiau širdies į darbą įdėt, nes vis tiek niekur nesidės tas žmogus - ateis bent kartą į savaitę pavalgyt.
Kaip atsiranda valgyklos meniu? Kaip jūs sugalvojat kas bus rytoj?
Anksčiau tai būdavo bendraudavom su klientais, jie skaydavo norim šito, norim to. Netgi apklausas darydavo atsimenu: kas, ką norėtų valgyt. O dabar tai kas dieną keičiam meniu.
O savo virtuvej eksperimentuojat?
Taip. Kartais aš net susapnuoju. Pvz., kokius sumuštinius matau ir galvoju kaip ką dėčiau, kad būtų nenuobodu. Ir pačios virėjos nuostabios moterys, siūlo ką galėtume pakeist.
O pati namuose gaminate?
Gaminu, bet dabar grįžtu namo ir matau, kad kažko trūksta, tai reik važiuot nusipirkt. Tuomet ir noro mažiau lieka. Šiaip moku viską greit padaryt. Kol nusirengiu tai ir matau planą, ką ir kaip po ko gaminsiu. Mėgstu, kad viskas būtų greita. Kaip aš pati sakau: „Sriuba pas mane pati išsiverda".
Kuo valgyklos maistas skiriasi nuo kitų vietų?
Valgykloj mes pasiruošiam tam tikram kiekiui žmonių. Visą dėmesį reikia sukaupt į greitį ir tai, kiek kiek žmonių ateis. Visi suvažiuoja vienu metu ir turi skubėt. O tuo savo greitumu mes ir kainas neaukštas laikom ir žmonės patenkinti išeina.
Tai dėl ko žmonės renkasi valgyklą?
Nes ir greičiau, ir kainos mažesnės. Būna, aš restorane pasižiūriu kartais patiekalas panašus kaip pas mus, bet ir kaina užkelta ir kokybė prastesnė.
O su savo klientais jūs bendraujat?
Labai. Būna vieni su vaikais eidavo, tai dabar jau kai kurie užaugę ateina. Visada juos saldainiais vaišinu. Ieško jie manęs, pasišnekėt nori. O dauguma žmonių tai žinomi mums, matyti veidai, nors ateina ir naujų žmonių. Dabar čia labai daug įmonių aplink bankrutavo, užsidarė, tai ateina kai kurie atsisveikint. Tokia gyvenimo realybė. Bet va, laikomės.
Ar valgyklos Lietuvoje populiarios?
Aš manyčiau, kad populiarios. Man taip atrodo. Kaune irgi žinau nemažai, bet dabar jau mieste nebėra valgyklų, ten dabar jau visokios kavines vietoj jų. O likę dabar daugiausiai fabrikuose.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Daug važinėju. Va praeitą savaitgalį Lenkijoj buvau „Operos fantome“, vakar naktį Vilniuje operoj buvau, tai šiandien 2 val. nakties grįžau. Stengiuosi savaitgaliais vis į kokį renginį nukeliaut.
Ar valgykloje maistas sveikas?
Pas mus tikrai sveikas maistas. (Klausia kliento: Vytautai, ar skanus maistas. Vytautas: Aišku skanus.) Būna kai kurie čia atvažiuoja dėl specialaus patiekalo. Trečiadieniais pas mus cepelinai, tai būna vien dėl jų atvažiuoja ar dėl varškės apkepo.
Ar turit kokių smagių istorijų?
Labai vieną tokią gerą. Pas mane ateina atlikti praktiką. Atėjo toks vienas mokinys. Jis tris mėnesius čia tą praktiką atliko, ir atvažiavo jį egzaminuot. Na, jis paruošė čia patiekalą ir klausia jo, ką čia tokio padarei. Neatsimenu ką jis ten darė, bet buvo raugintų agurkų garnyras. Jo paklausė: „Vytautai, jūs pats agurkus raugėte". Jis atsakė: „Taip, dėstytoja, viską pats dariau". Ir prašo jo papsakot, kaip jis raugė tuos agurkus. O jis net nemirktelėjęs sako: „Kaip aš jums galiu papasakot, jei čia yra firmos paslaptis". Ir pridėjo, kad jis jiem nieko neatskleis. Aš tai stovėjau ir net nebeturėjau ką pasakyt. Ir išlaikė jis tada atsimenu tą egzaminą. Aš tiek atsimenu juokiausi. Va ką reiškia, kai žmogus nepasimeta.
Kiek žmonių čia dirba?
6. Va mergaitė norėjo būt kirpėja, bet va čia atėjo ir sukasi. Nebėra to, kad turim kažkokį vieną darbą, turim daryti viską.