Valgykla įsikūrusi viename pavojingiausių miesto rajonų.
Pagrindinis akcentas – balta spalva.
1959 įrengtos valgyklos patalpos.
Valgykloje galima užsakyti šventinį stalą.
Palubėje kabantis šviestuvas, kokį turėjo daugybė mūsų senelių.
Du didžiuliai medžiai – gėlės, kurie žydi raudonais žiedais vėsiuoju metų laiku.
|
|
Pasakysiu sąžiningai - važiuoti į Naujininkus vienam buvo kiek nedrąsu. Per visą savo gyvenimą Vilniuje esu čia buvęs vos kelis kartus, ir tik tiek kiek trunka stovėjimas prie šviesoforo pakeliui į oro uostą. Tiesa, visgi autobusu į Naujininkus nusigavau vienas, o per visą viešnagę rajone nieks nei primušė, nei apvogė, nei juo labiau nepasiūlė įsigyti vogtų daiktų. Aptikti vagyklą buvo visai nesunku. Įžengus pro duris pirmiausia pastebiu šachmatų lentos tvarka išdėliotas plyteles ir iš rudų plytelių sudėliotą skaičių 1959. Taigi, panašu, jog grindys, ir pati valgykla mena dar šeštąjį dešimtmetį. Tą patį meną ir virtuvės įranga ir virėja, kuri čia dirba jau daugiau nei 40 metų. Čia pat prie įėjimo senutėje kriauklėje galima nusiplauti ir rankas. Muilą reiktų turėti savo. Pačioje pietų salėje grindys vėl išklotos plytelėmis, tiesa šįkart - vienspalviais kvadratais. Įdomiausia, jog vėliau pietaudamas nejučia ėmiau skičiuoti, kiek plytelių sunaudota šioms girndims. Įtraukiantis žaidimas. Kitas dalykas kurį pastebės kiekvienas užsukęs - dominuojanti balta spalva: nesvarbu ar tai durys, ar langai, ar užuolaidos, ar langų grotos - viskas valgykloje balta. Net kabykla paltams nudažyta balta spalva (tiesa, tai turbūt daryta neseniai, nes kontrastas tarp kabyklos ir papilkėjusios sinos - nemažas). Tačiau pietaudamas visgi jautiesi nekasdieniškai - baltais nėriniais puoštos staltiesės ir užuolaidos primena Kalėdas pas senelius. O kampe raudonai žydinčios bulgariškos rožės puikiai kontrastuoja su tokia švara. Visgi atkeliavau į kitą Vilniaus galą pavalgyti. Stojau į vos dveijų žmonių eilę ir iš besišypsančios virėjos nugriebiau kopūstų sriubos bei kompoto. Su savo kuklia porcija įsitaisiau ant juoda medžiaga ptrauktos kėdės ir ėmiau dairytis legendinio šios valgyklos lankytojo - Juzefo. Deja, atėjau arba per anksti, arba per vėlai, mat jis čia pietus už maisto talonus valgo kasdien. Iš kolegų sužinojau, jog šis legendinis lankytojas ne tik pasakoja įdomias istorijas, bet ir dalinasi savo sukurtomis eilėmis. Visgi pietūs tuštokoje ir kiek niūrokoje valgykloje greit baigėsi. Pasižvalgiau ir prie stalų suskaičiavau vos 5 pietaujančius. Turbūt ne patys geriausi laikai ir šiame kiek užmirštame miesto rajone. Maistas:
Valgyta šviežių kopūstų sriuba buvo tikrai skani. Kopūstai nerūgštūs, greta radau morkų ir bulvių, be to virėja mielai įdėjo daugiau grietinės, kurios prašiau. Kompotas:
Obuolių kompote plaukiojo kelios obuolio skiltelės. Tiesa, jis buvo kiek per saldus, tačiau viską pataisė malonus cinamono prieskonis. |
2010/09/30
2010/04/24
2009/10/21
2009/10/06
2009/11/03
2009/09/15