Apie valgyklas
Vilniaus valgyklų kultūra trumpai.
Vilniaus Senamiesčio langai puošti vienodais baltos plastmasės rėmais. Tai tik vienas aklo siekio griauti viską, kas sena, pavyzdžių. Kelių litų savikainos picos ir majonezu varvantys kebabai irgi yra nauja. Bet kažin, ar geriau už seną.
Sovietmetis - mūsų sprangiai nuryta praeitis ir mes griežtai nubraukėme viską, kas su tuo susiję, nors trinti praeitį nėra sąmoningų žmonių bruožas.
Valgyklos - ano laikotarpio dalis, kurios dėl savo autentiškumo jau niekada negalės atsirasti "iš naujo". Galima valgyklas pavadinti mažomis laiko mašinomis, teleportuojančiomis į XX a. Dabar jos tapo subkultūra, kartu ir priešprieša grubiai įsigalėjusiai greito maisto langelių kultūrai.
Ne visi tarybines valgyklas prisimena gražiuoju - blogus prisiminimus besinešiojančius žmones purto nuo aliuminių šakučių ar savotiško patiekalų kvapo, tačiau yra ir kita pusė. Nuoširdžiai aptarnaujančios moteriškės, kurios visą savo gyvenimą samčiais pilsto kompotą. Penkiasdešimt metų nesikeičiantis meniu, autentiška atmosfera ir interjerai. Sovietų Sąjungoje valgyklos buvo suformuotos ideologiniu pagrindu, maitino liaudį ir buvo tų laikų masinės kultūros dalis. Šiandien valgyklos atsidūrė kontrastingoje priešpriešoje su restoranais. Betarpiškas santykis su valgyklos šeimininku ir klientų akivaizdoje gaminami patiekalai jau yra egzotika. Tai vienintelės maitinimo vietos nepasikeitusios dar nuo nepriklausomybės atgavimo. Jų autentiškumas antrą tūkstantmetį skaičiuojančioje Lietuvoje prilygsta muziejui.
Trumpai apie tai, kokia yra tikra valgykla.
Valgykla - maitinimo įmonė, dažniausiai įsikūrusi mokymo įstaigose, gamyklose ir fabrikuose bei panašiose didelių žmonių srautų vietose. Tvarka čia paprasta ir lengvai atpažįstama:
kriauklė rankoms plauti, keisti ir dažnai senovę menantys interjerai, padėklas pietums nešiotis (daugumoje valgyklų - savitarna), lankytojų antplūdis pietų metu, užsakymus priimanti ir dažnai kalbi bufetininkė ar virėja, meniu puošmena - kompotas, langelis nešvariems indams, veidrodis prie išėjimo. Tikras valgyklos gyvenimas užverda pietų metu - tada greituoju būdu aptarnaujami šimtai lankytojų. Nuolatiniai lankytojai dažnai turi savo mėgstamą patiekalą, o atskiros valgyklos mieste garsėja tai kibinais, tai sriubomis, tai išmoningais kotletų pavadinimais.