Interviu su direktore Monika Aklųjų kombinato valgykloje (LIREGUS)

Kiek metų dirbate šioje valgykloje?
15 metų.
Jūs esate šios valgyklos direktorė?
Ir direktorė, ir savininkė. Bet patalpas nuomoju, kaip ir visi. Čia dar ne visos patalpos. Turim ir banketų salę.
Tai pati čia dirbat nuo priklausomybės pradžios?
Pradžia 1993 metais buvo, bet taip jau pradėjom 1994 metais. Pirmais metais tai tik dviese čia ir dirbom, bandeles kepėm ir nešiodavom į cechą.
Pirmas mano pasirodymas valgyklose buvo 1981 metais. Pasigimdžiau antrą dukrytę ir su ja sėdėdama maitinau žmones aklųjų vasaros stovykloje. Tai grynai maitinime ir dirbau. Vėliau pasiūlė dirbti Skaidiškėse valgykloje, gavom ten butą. Vilniuj vyras dirbo skardininku, o man reikėjo išvažiuoti į sanatoriją, tai pasiūlė man tada kelialapį sanatoriją ir prašė grįžt iš Skaidiškių į sotvyklą. Tai 3 mėnesius dirbdavau ten, o vėliau jau čia (aklųjų kombinate) ceche.
Gal galite papasakoti apie valgyklos istoriją.
1993 metais man buvo pasiūlyta, kad ateičiau dirbti į šią valgyklą. Ji tuo metu neveikė ir buvo užsidariusi. Buvo apleista. Anksčiau čia buvo maitinami nemokamai aklieji (už talonus), nes netoliese yra aklųjų kombinatas. Vėliau, kai panaikino lengvatas akliesiems valgyti, valgykla merdėjo.
Bet kai atėjote Jūs, tai pakėlėte valgyklą ant kojų?
Galima sakyti, pradėjome nuo nieko. Kepėme bandeles. Su tokia didele dėže bandelių vaikščiojau po cechus – tiesiog reikėjo prisipratinti klientūrą. Rudenį po truputį atsirado norinčių, kad būtų gaminama kažkas karšto. Visus darbus atlikdavau pati. Turėjau tik vieną darbuotoją. Buvau šlavėja, virėja ir plovėja vienam asmeny.
O kiek darbuotojų turite dabar?
Žmonių skaičius tai kiek pasikeitė, bet mergaitės, kurios čia dabar – tai jau seniai dirba.
Tris mėnesius vasarą manęs čia nebūna, nes aš jau dirbu stovykloj. O čia jau tvarkosi mano kolektyvas. Tai galiu pasakyt, kad čia ne vadovas, o kolektyvas geras. Bet tik po naujų metų čia dabar mažiau žmonių.
Trys virėjos, trys plovėjos, buhalteris ir aš - iš viso aštuoni žmonės. Vien moteriškas kolektyvas. Mes gaminame daug įvairiai, tiktai po nedaug. Pas mus kiekvieną dieną keičiasi miltiniai patiekalai, sriubos. Tik niekada nesikeičia burokėlių sriuba - klientai įpratę, kad visada ji būtų. Ji pas mus metų sriuba. 
Kada nusprendžiate, ką gaminsite kitą dieną?
Iš vakaro. Taip spontaniškai. Miltinius turime nustatytus: pirmadieniais- blyneliai, antradieniais – cepelinai, trečiadieniais
tarkuoti blynai ir ruošiami kopūstai balandėliams, kadangi virėja turi suspėti ten, ketvirtadieniais - balandėliai, penktadieniais kokį kugelį darome. Jeigu kokios užgavėnės ar koks pasninkas - blynus gaminame. Jeigu pasninkinės dienos- žuvies kotletus kepam. Mažiau mėsos tada darom. Žiūrim ko klientai labiau nori. Seni jau tie klientai, visi jau kaip draugai.
Iš kur ateina Jūsų klientai?
Būna ir iš miesto atvažiuoja. Iš aplinkui arba tie, kurie jau nuo seniai valgo pas mus, tai atvažiuoja. Seniau būdavo iš parduotuvių ateina, bet dabar jau jos be pietų pertraukų dirba. Daug su savim nešasi žmonės, nu indelius turim išsinešimui ir nešasi. 
O kartais būna, jog valgykla fabriko darbuotojams turi privilegijų. Kaip pas jus?
Anksčiau būdavo aklieji aptarnaujami be eilės. Bet jų dabar ateina mažai, ir pas juos pietus ceche prasideda nuo 10:30, o pas mus tuo metu daug žmonių dar nebūna. Taip kad jie be jokių problemų čia pavalgo. 
Ar iš aklųjų kombinato irgi ateina žmonių? 
Ateina, bet labai mažai. Jeigu reikia – jiems padedame. Kam reikia – supjaustom ar kažką. Dabar jų labai sumažėjo. Anksčiau virš 1000 žmonių čia dirbo. Buvo čia visas pastatas, o dabar didelė dalis išnuomota. Liko vienas aukštas cechams, vienas administracijai. O kaip anksčiau buvo 3 aukštai. Taip kad labai labai sumažėjo. Ir neaišku kaip jie toliau išgyvens.  
Ar kažkokių sprendimų darėte dėl krizės?
Nu kaip... padidėjo PVM, pabrango mėsa. Tačiau mes kainas labai nežymiai keliame – dešimt dvidešimt centų, ne litais. Tiekėjai taip pat pradėjo kainas mažinti, nes galvoja, kad mes kažkur pigiau gaunam. Deramės... Visi siūlo, kad jau imkit iš mūsų. Stengiamės, gaudom akcijas, nuolaidas, sultim kokiom ir panašiai. 
O koks patiekalas greičiausiai baigiasi pas Jus?
Kad viską mėgsta. Kartais viską suvalgo, kad net neturime iš ko papietauti. Retai taip būna, bet nutinka. Stengiamės gaminti taip, kad nieko neliktų. Matom, jei mažai žmonių, tai neverdam ko nors, užšaldom.
Kada patys pietaujat?
Pusę 3, o pusę 8 pusryčiaujam. Bet šiaip gali valgyti kada nori. Valgom čia virtuvėj. Tikrai nieks nedraudžia kada nori užkąsti.
O iš kur gavotę šitą užuolaidą? (užuolaida, kad nesimatytų virtuvės). 
Pačios sugalvojome prieš kelis metus. Kad nesimatytų virtuvės. Įrengimai seni.... Vaizdelis nekoks...
O gal galite papasakoti apie valgyklos interjerą?
Na, nelabai mes galim čia kažką keisti, nes nuomojam. Viską reikėtų daryti iš savo pinigų jeigu nori. Na, kedes iš naujo aptraukėme, nes nuo spec. Drabužių tepasi, tamsėja. Staltieses jau va trečias sunaudojom. Įrankiams daug išleista pinigų. Ankščiau įrankius labai vogdavo. Dabar jau kai pigūs įrankiai tai nelabai išgyvenam. Seniau gal labiau rūpėjo. Taip pat nespėjam pirkti druskinių... Iš tų tarybinių indų jau nieko nebeturim. Atsisakėm. Vienus išmetėm, kitus į stovyklą išvežėm.
Ar indus plaunate rankomis ar naudojate indaplovę? 
Jau trys metai plaunam su indaplove. Labai pasiteisino. Aš turiu dvi nebyles moteriškes iš darbo biržos pagal programą. Sukūriau dvi darbo vietas. Viena puodus plauna, kita su indaplove plauna indus. Taip pat jos skuta bulves, morkas, svogūnus. Na, užtenka darbo. Trečioji padėjėja jau ir košę bulvių sutrina, brokus sutarkuoja, kompotą verda – daugiau padeda virėjoms. Nesėdi be darbo nei viena. Pirštu nereikia rodyti - kiekviena žino savo darbą. O po darbo jau viską išplauna mūsų pagalbininkės.
Kaip su nebylėm mergaitėm bendraujate?
Išmokom. Ne ženklų, bet susikalbam. Kai nesuprantam- parašome. Labai gerai jos supranta iš lūpų. Kažkaip iš pradžių bijojau: “kaip čia bus, kaip čia bus”, o šiaip labai gerai jos skaito iš lūpų. Jos labai išgyveno, kad va krizė ir jos liks be darbo. Nes kurtiesiems sunku įsidarbinti kažkur.
Kaip pasikeitė klientų poreikiai laikui bėgant?
Ankščiau kepdavome bandeles- dabar jau nebekepame. Jau tiek daug jų nebevalgo. Dabar jau imam iš kitos firmos bandeles, kad asortimentas koks būtų.
Ar stengiatės gaminti iš natūralių produktų?
Taip, o kaip gi kitaip? Mums siūlė košę iš miltelių, bet mes atsisakėm. Yra skutimo mašina ir perkam kartais valytas bulves, tai jokios chemijos nereikia. Jeigu gaminam - tai vienai dienai. Mums nereikia to maisto paskui išlaikyti, o kelias valandas kopūstai ar burokėliai gali stovėti. Duoną tik perkam gatavą, o toliau jau viską gaminame. 
Ar mėgstate eksperimentuoti, kai gaminate?
Taip. Kai kažkas kažką paskaito, pamato, tai pabandom. Jei patiko, tai kažką gaminam.
Ar mėgstate žiūrėti kulinarines laidas?
Taip. Žiūriu virėjų kovas ir Oliverio šou. Bet mes tokių sąlygų, kad užauginti tokių žalumynų kaip pas Oliverį, neturim. Tik jis labai greitai gamina ir kalba - aš paskui jį nespėju (juokiasi). Bet šiaip kartais tikrai naudingų patarimų duoda.
Jeigu nedirbtumėte valgykloje, kur dirbtumėte?
Kol neturėjau savo valgyklos, tai dirbau pati kaip virėja. Padirbau tris metus ir išėjau, nes nebūčiau gavus buto. Baigus vidurinę aš pati nežinojau, ko norėjau. Taip susiklostė gyvenimas, kad vyresnė sesuo Panevėžy dirbo prekybos mokyklos dėstytoja, buvo baigus žemės ūkio akademijoje namų ruošą – buvo tokia specialybė, ir ji įkalbėjo mane, kad bandyčiau. Ir man patiko.
Nesigailit?
Ne tikrai ne. Anksčiau eidavau daug sportuoti, čiuožyklon eidavau. Dabar tik į baseiną nueinu. Už Lietuvos rinktinę ir badmintoną žaidžiau. O šiaip labai mėgau čiuožyklą Vingio parke. Pamatė mane kartą toks treneris ir pasiūlė greitojo čiuožimo pačiūžas. O dabar tai jau bijau, kad kokią koją susilaužysiu.
Ar po nepriklausomybės daug dalykų pasikeitė?
Na, jeigu būtų nebuvę nepriklausomybės, tai aš čia nesėdėčiau ir su jumis nekalbėčiau - neturėčiau susikurtos darbo vietos. Nebuvo juk jokio verslo. Dabar daug kas gali pradėti savo verslą. Bet apskritai tai dabar yra didelė socialinė nelygybė. Ankščiau taip nebuvo.
Jūsų įmonė “Monika ir Viktorija”. Kas yra Viktorija?
Tai mano dukra. Ji truputį čia dirbo, norėjau padaryti virėja. Bet tai baigė ji universitetą, tai kur jau čia sėdėt valgykloje. Virėja čia nepadarysiu.

Kalbamės su virėjomis Aklųjų kombinato valgykloje (LIREGUS)

Kokio dydžio Jūsų kolektyvas?
Trys virėjos, trys plovėjos, viena kasininkė.
Kokie Jūsų vardai?
Liuda ir Ramutė.
Kiek laiko dirbate šioje srityje?
Abi: šioje valgykloje – 13 metų, o iš viso tai 25 metus.
Ar mylite savo darbą?
Mylim.
Ar patieklas gali priklausyti nuo Jūsų nuotaikos? (Toliau visą laika kalba Liuda).
Taip, priklauso. Žiūrint ką gamini. Gali išeiti sūresnis, gali aštresnis, gali apskritai skonis neišeiti.
O ką darot, kai neišeina kažkas?
Tai pridedam kažko, taisom tą skonį. Bet stengiamės, kad skaniau būtų, nes žmonės moka pinigus.
O jūs su receptais gaminate, ar jau iš akies mokat?
Pirmas dienas tai sekam receptą, vis tiek nežinom kiek ten ko dėt. Turim ten tokią knygą.
Ką labiausiai patinka gaminti?
Viską patinka. Kad būtų vienas kažkoks patiekalas tai nėra.
Mėgstate eksperimentuoti?
Bandom, bet jei klientam nepatinka tai mes jau ir nebedarom. Jau kai banketus darom, daugiau pabandom.
O kodėl būtent banketams?

Nes mūsų valgyklos žmonės yra paprasti. Jie valgo paprastą maistą. O banketuose eina ir papuošimai, ir žmonės nori kažko įdomiau.
O pavyzdžiui, ką tokio siūlote banketams?
Salotas su riešutais ar visokiais kitokiais priedais. Dabar ir televizijoje daug laidų eina, kažką pagal tai bandai padaryt.
Oliverį žiūrite?
Taip. Bet jis mums per brangus (juokiasi). Jo salotų kai kurie ingredientai mums yra nežinomi ir mes net nežinome iš kur jie. Mūsų žmonės paprasčiausiai pripratę prie mūsų dalykų, paprastesnių tokių. Elitas irgi galbūt norėtų valgyti paprastesnio maisto, bet jie turi valgyti kažką tokio, apie ką tarpusavy galėtų pasišnekėti: „va aš valgiau tą, o aš – tą“. Pas mus neateina kažkokių elito atstovų, nors kartais ateina  firmų vadovai.
O kokia Jūsų darbo filosofija?
Stengiamės daryti taip, kad užsakovui patiktų, darom taip kaip jis nori. Mes visada galvojame apie žmogų, kad jam būtų skanu. Mylime žmones. Šiaip mes pafilosofuojam ir politiniais klausimais, ir gyvenimo. Kartais pagalvojame, kad jeigu mus pasodintų į politiko kėdę, tai mes visai kitaip darytume.
O kaip darytumėte?
Mes turime vieną didelę gerą įdėją: kad vaikams iš vaikų namų pastatyti namus, kur jie galėtų gyventi išėję. Tai didžiausia mūsų fantazija.
O nuo kelių metų vaikai išeina iš vaikų namų?
Nuo 18. Jie eina į lauką- niekas apie juos negalvoja.
Pastebėjom, kad labai dažnai valgyklose socialūs ir labai geri žmonės dirba.
Na tai vis tiek, mes gaminam maistą, galvojam, kad žmogus būtų pavalgęs, kad jam būtų gerai. Nesinori, kad žmogus atėjęs ir sumokėjęs pinigus negalėtų paskui valgyti.
Tai vis tiek jūs turite būt ir labai tolerantiškos?
Būna žmonės ateina ir aštriau ką pasako, nuotaiką sugadina. Bet šiaip mes ir toliau šypsomės. Visokių tų klientų yra: ir pajuokaujančių, pasijuokiam kartu.
Ar vadinate savo klientus kaip nors specifiškai?
Šiaip gal ir nevadinam. Kartais juos kaip nors tarpusavy apibūdinam. Vienas ateidavo toks žmogutis, piktas labai, tai mes ji „kvadratiniu“ vadinome.  
Ar būna keistų prašymų iš klientų?
Pas mus ir į naujienas keistai žiūri, tai kažkokių naujų patiekalų neprašo. Prašo kartais vien mėsą su daržovėmis įdėti. Viena klientė cepelinų visada prašo įdėti paprastoj lėkštėj, kai mes visada dedame kiek gilesnėj.  
Ar yra toks patiekalas, kurį gaminate kiekvieną dieną?
Metų sriuba - burokėlių sriuba ir guliašas.
Kaip laikui bėgant keitėsi klientas?
Jeigu dirbtume kavinėje, gal labiau pamatytume. Valgyklose tas pats buvo ankščiau - tas pats ir dabar. Nebuvo gal akščiau pekino salotų. Kas čia dar iš naujoviškesnių? Žiemą nebūdavo pomidorų ar agurkų, o dabar yra pastoviai. Seniau būdavo ir pusfabrikačiai: ankščiau kartais kotletus, šnicelius atveždavo pagamintus. Būdavo valgyklos, kurios gamina vietoj, paskui išvežioja. Dar sovietų sąjungoj negalėdavai keisti receptų - būdavo tos pačios receptų knygos.
Ar eina čia jauni žmonės?
Eina. Ir studentai ir aplinkui kas jauni dirba.
Koks patiekalas greičiausiai pasibaigia?
Kiekvieną dieną kitaip. Pavyzdžiui, vieną dieną greitai suvalgo kokius nors karbonadus. Tada kitą kartą karbonadų pagamini daugiau, o jie valgo visai ką kita. Nes mūsų meniu gana didleis, išeina apie 12 – 17 patiekalų, tai žmonės keičia.
Kada prasideda Jūsų darbo diena?
7h. Žmonėes aptarnaujame nuo pusės vienuolikos iki pusės trijų.
O kiek žmonių apsilanko per dieną?
Apie 150. Dabar apmažėjo. O prieš tai iki 300 būdavo. Va ir eilė nuo durų iki kasos būdavo.
Koks valgyklos elementas labiausiai charakterizuoja valgyklą?
Savitarna. Ir papraščiausias maistas. Savitarna svarbiausia, nes nieks tau nieko neatneša, neužsakinėja.
Kaip manote, ką olandai valgo pietums?
Man atrodo, kad mėsą. Gal daugiau iš mėsos patiekalų? Jie gal daugiau jautieną pripažįsta. Gal tik vokiečiai kiaulieną labiau mėgsta. Gal kažkokius mėsos troškinius.
Ar namuose Jūs irgi gaminate, ar duodate vyrams pasireikšti?
Kad tie vyrai pasireikštų (ironizuoja)! Reikia pirmiausia tokį vyrą susirasti, kad jis pasireikštų! (juokiasi)
O ar negalite vyro priversti gaminti?
Vyro nepriversi. Reikia mokėti taip jo paprašyti, kad jis pagalvotų, kad jisai savo noru tai daro. Jūsų karta jau visai kitokie. Mūsų vaikai į viską paprasčiau žiūri. Mūsų buvo kita santvarka. Skaitėsi, kad vyras nedaro moteriškų darbų. Na mano vyras tai pasišildo jei kažką randa. Dažnai gaminame vakare, kad šema turėtų valgyti kitą dieną. Na čia nuo šeimos priklauso.
O nebūna, kad namo iš darbo parsinešate maisto?
Galim viską nusipirkti pigiau. Čia seniau, kaip būdavo, kad pasiimi, tai nieks nieko. O šiaip dažniausiai nieko nelieka.  
O rūšiuojate atliekas?
Yra toks žmogus, kuris pasiima atliekas, jomis šeria gyvulius. Nemokamai jam atiduodam. Taip išmesti į dežę maisto juk negali.
Jei nebūtumėte virėja, kuo būtumėte?
Liuda: „aš kažkada svajojau būti gydytoja”. Ramutė: „ aš svajojau būti pardavėja, bet paskui persigalvojau“. Jūratė: „aš dabar tai eičiau į Seimą. Valinską pakeisčiau. Jeigu būčiau seime, padaryčiau, kad mokyklose būtų daugiau nemokamų būrelių. Dabar būrelių kainos didelės, o atlyginimai pas paprastus žmonės – maži. Sėdi vaikai namuose, o paprasti tėvai negali duoti būrelių“. Liuda: „yra mokykloje nemokamų būrelių, bet jeigu nori kokią sporto šaką treniruotis, tada jau sudėtingiau. Dabar mokykla neinteresuoja vaikų. Mes būdavo mokykloje daug laiko praleisdavome. Kad mokytoja nesusitvarkytų su vaikais- taip nebuvo. Nėra tos pagarbos vyresniam žmogui, kokia buvo ankščiau. Troleibuse bijai ką pasakyti. Kai  pasiklausai, tie vaikai eina, keikiasi. Mūsų laikais to nebuvo. Nėra pagarbos ir panelėms – mūsų laikais vaikinai prie mūsų nesikeikdavo. Ir nerūkydavo. Jeigu norėdavo parūkyti, paprašydavome pasitraukti ir pasitraukdavo, dūmų nepūsdavo. Jeigu netyčia išsprūsdavo keiksmažodis- atsiprašydavo.
Gal kokių istorijų juokingų turit?
Ai, kad ramūs žmonės pas mus. Va ir kai banketai būna, tai nieko nenutinka.
O interjeras? Kas daro?
Na čia jau mūsų direktorė rūpinasi.
O kaip su kolektyvu bendraujat?
Nei mes pykstamės, būna visko aišku, bet kai jau taip susigyvenę, jau kiekvienas žino kas ką daro ir nereikia sakyt, kad daryk tą ar aną.