Kompotas

2010-06-08

Naujamiestis, Vilnius

no map

Naugarduko g. 34
MONTUOTOJAS G-KLA

Įsikūrusi tarp Vilniaus universiteto chemijos fakulteto ir Vilniaus loftų kvartalo, „Montuotojo" valgykla jau senokai minima, kaip legendinė. Vieniems tai skaniausias gruzdintas bulves kepanti valgykla, kitiems aliejaus kvapo pilna dviejų salių valgyklėlė. O mes dar pridėtume pintas lempas ir skardžiabalses darbuotojas.

Tarp stalų besisukiojanti darbuotoja su pilnomis lėkštėmis.

Ilga, bet greit tirpstanti eilė pietų metu.

Muzikinis fonas, kurio beveik nesigirdi.

Valgykloje spaudžiamos šviežios morkų sultys.

Tautodailės pavyzdžiai pintų lempos gaubtų pavidalu.

Jokių padėklų – visas maistas tiesiai ant stalo.

Legendų apie „Montuotojo" gamykloje įsikūrusią valgyklą girdėjo ne vienas vilnietis. Nusprendžiau, jog atėjo metas pačiam ten nueiti ir viską išbandyti. Įėjęs į gamyklą supratau, kad teks gerokai paklaidžioti, kol atrasiu valgyklą, tačiau ant durų kabėjęs žemėlapis paaiškino, kaip greit pasiekti savo pietus. Atėjęs supratau, kad savo garuojančios lėkštės teks kiek luktelti, nes eilė beveik siekė valgyklos lauko duris.

Tačiau stovėjimas eilėje neprailgo. Valgyklos darbuotojos sukosi itin greit: kol viena jų stovėjo prie kasos ir priiminėjo užsakymus, kita bėgiojo su lėkštėmis bei dubenėliais ir vis ieškojo barščių, šaltibarščių ar žemaičių blynų savininkų sušukdama užsakymo sudėtį: „Kieno du karbonadai???". Įspėju - jei mėgsti pietauti tyliai ir ramiai - „Montuotojo" valgykloje to nesulauksi.

Pietauti šioje valgykloje galima vienoje iš dviejų salių. Abi vienodos: pilkos sienos, sieninės lempos su pintais gaubtais, masyvūs stalai ir kėdės su išpjautomis širdelėmis. Įsitaisiau prie šaldytuvo su gaiviaisiais gėrimais ir jau po poros akimirkų sulaukiau savo šaltibarščių. Juos bevalgydamas pastebėjau, jog šioje valgykloje galima susitikti bet ką: montuotojus, paštininkus iš šalia esančio kurjerių pašto, studentus iš greta esančio fakulteto, kostiumuotus vyrus iš kažkur ir daugybę kitokių žmonių.

Dar nė neįpusėjęs šaltibarščių sulaukiau savo Kijevo kotleto. Jį teko atsiimti po trijų valgyklos darbuotojos šūksnių „Kieno Kijevas???". Pietus čia nori nenori valgai greit, nes jautiesi kaip akcijų biržoje, kur viskas iki išprotėjimo dinamiška. Kartais gali įsivaizduoti, kad klausaisi kaip auga bulvių „fri" kursas ir kaip žlunga barščių rinka.

Jei ant stalo lėkštės atkeliauja pačios, tai nereiškia, kad jas gali ten ir palikti. Nešvarius indus tenka nusinešti prie „lango" ir nustumti pro mažą geltoną užuolaidą. Nedvejodamas galiu pasakyti, jog valgyklos devizas gali būti „atėjai - pavalgei - dingai".

Maistas:
Akivaizdu, jog valgyklos specializacija - gruzdintos bulvytės (paprasčiau tariant - bulvės „fri"). Jos siūlomos prie visko - šaltibarščių, silkės ar kotletų. Jei nori galima tiesiog atskirą porciją bulvyčių užsisakyti. Pietų metu išbandžiau tikrą visų valgyklų iššūkį - Kijevo kotletą. Ant stalo man buvo atneštas beveik delno dydžio kotletas. Iškepęs gerai, gal tik pasigedau šiek tiek daugiau sviesto jo viduje. Apibendrinus - egzaminas išlaikytas.

Kompotas:
Jo vos neiškeičiau į šviežias sultis. Tačiau ragautas kompotas irgi paliko neblogą įspūdį - uogos, gaivus skonis ir malonus saldumas.

Virėja ir valgyklos vadove

O jūs turite kokį profesinį žargoną?
Žinoma yra. Pavyzdžiui salotas darant sakoma "nakalioskės". Čia ne keiksmažodis bet paprasčiausiai. Na šiaip jau nėra, kad labai išdarkom pavadinimus.
Klientus gal kaip nors vadinat?
Ne, klinetų tai jau niekaip nevadinam. Gal kartais ir ištrūksta koks žodis, bet šiaip niekaip nevadinam.
O kada prasideda virėjų diena?
Pradedam darbą nuo 8 valandų, tai keliamės kokią 7 valandą, prieš 7. Žiūrint aišku kuri kur gyvena. O maistą ruošiam visą iš ryto. Apie 4 valandą baigiam ir viskas.
Koks sudėtingiausias jūsų patiekalas ir kiek laiko užima jį pagaminti?
Kijevo kotletas. Žiūrint kiek darom. Dabar darom 10, tai per valandą kokią.
Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Cepelinai. Juos, beje, ir verdam kiekvieną dieną.
O kiek laiko tuomet juos ruošiat?
Kokią valandą laiko. Jei viskas būna gerai suplanuota, tai pusę valandos malam viską, pusę valandos verdam. Daugiausiai - valandą ir dvidešimt minučių.
O cepelinai, kad neirtų kažkokios technikos imatės?
Na čia viskas priklauso nuo bulvių rūšies. Šiaip taikom visada tą pačia pirkt.
Koks jūsų profesijoj svarbiausias įrankis?
Peilis tai tikrai pagrindinis. Net nelabai svarbu ant ko pjaustyt, svarbiausia peilis.
O patys gal esat kokių įrankių pasidarę?
Oi , kad nelabai. Dabar turgus tam yra (juokiasi).
Papasakokite, iš ko padarytas Kijevo kotletas (virėja šiuo metu jį ruošia)?
Čia yra vištienos krūtinėlė, ji atmušta, susverta po 90 gramų, faršas vištienos po 50 gramų, ir sviestas po 20 gramų. Vištienos faršas čia malta krūtinėlė. Viduj dedam sviestą į faršą. Maltą mėsą dedam todėl, kad neišbėgtų sviestas. Paskui dedam į džiūvėsėlius, kiaušinių plakinį, vėl į džiūvėsėlius. Čia tikrai natūralus gaminys.
O kiek Kijevų darot per dieną?
Dabar darom apie 10. Kol žmonių dabar nėra tai mažiau, nes šiaip darom po 20.
(virėja parodo skirtingus tą dieną gaminamus patiekalus. Prieina prie cepelinų)
O kaip jūs darot, kad jie nesutrūktų?
Nu kaip, dedam virtų bulvių, krakmolo. Dedam ir tą kuris nuo bulvių būna ir sausą. O dabar parodysiu kaip mes pjaustom bulvių apkepą. Išverčiam jį ant stalo, patiesiam ten sviestinį popieriuką, kad nepriliptų, palaukiam kol jis biški pastovės ir tada atlips nuo jo savaime. Per tam tikrą laiką jau ištobulinam, išmėginam visokias priemones kaip geriau gaminti. Receptai yra gerai, bet kai pats pereini per viską, tai visai kitaip darai.
O jūs paragaujat ir sakot, kad kažkas negerai?
Ne, ne dėl ragavimo, o dėl viso to pačio proceso. Reikia kartais ir miltų pridėti, ir prieskonius keičiam. Reikia žiūrėti - vienur sviesto idėti, kad būtų riebiau, į žirnių sriubą vienokius prieskonius berti, kad ji švelnesnė būtų.
O paskui jau viską sveriat?
Taip, sveriam, dedam į padėklus ir paskui jau šildom mikrobangėj. Kijevo kotletą irgi pašildom, nes mes tiesiog kitaip nespėjam. Aišku tos mikrobangės nėra gerai, bet yra kaip yra. Restoranuose ir tai pusfabrikačius kartais visokius šildo. Pavyzdžiui, ką galim laikyti ant plytų tai padažus, maltinukus, guliašus, troškinius, kurie iš karto šilti būna. Bet pavyzdžiui tokių Kijevų nepalaikysi, nes jie suskils. Aišku būtų idealu jei mes galėtume iš karto iškepti ir paduoti, bet žmonėm tada jau laukti reiktų. Ir taip jau pas mus pripratę viską greitai greitai, tai būna reiškiasi jei ilgiau kas.
O kaip jūs idarote bulvinius blynus? Juk jie skysti?
Mes dedam miltų truputį, o jei jau būna tešla labai skysta, tai dar truputį krakmolo.
O čia kas dirba?
Čia yra mano šeima: dvi mergaitės ir vyras. O šita moteriškė tai jau padėjėja mano. Dirbt su šeima lengviau.
O nemaišot darbinių ir asmeninių santykių?
Oi visko būna, visko būna. Šiaip jau mes nekonfliktiški žmonės. Stengiamės.