Kiek metų dirbate šitoj valgykloje?
12 metų.
O kiek laiko dirbate apskritai šioje sferoje?
32 metai. Dirbu ir konditere ir virėja.
Ar mylite savo darbą?
Niekada nenorėjau dirbti virėja, bet gyvenimas privertė (juokiasi). Na, dabar tai visiškai nieko.
O kuo norėjote būti?
Kuo norėjau, tuo netapau. Bet kai pradėjau dirbti - visai nieko - darbas patiko. Aš gi esu dar senų laikų konditerė.
O ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad ankščiau būdavo labai dideli krūviai, planai, parodos. Pagaminimo kiekiai buvo didžiuliai.
O Jūs fabrike ankščiau dirbote ar valgykloje?
Konditeriniame ceche. Ankščiau tokie būdavo, kur gamino vien tik miltinius gaminius: bendeles, sausainius, tortus, pyragus- viską, kas saldu. Buvo ten kokios penkios rūšys sausainių, tiek pat pyragų, bandelių, tortų. Platus asortimentas. Negalėčiau išskirti kažkokio vieno gaminio.
Ar šioje valgykloje turite firminį patiekalą?
Na, kažkątai naujo surandam ir bandom pagaminti.
Iš kur surandat?
Iš žurnalų, iš senų receptūros knygų.
Gal žiūrite Oliverio šou?
Retai.
Jūsų klientai labai gira kepsnius „Naujiena", „Intriga", „Kišenė". Ar pavadnimus sugalvojate pačios?
Taip. Naujų patiekalų pavadinimus mes patys galvojame.
O kai sugalvojate naują patiekalą, pirmiausia ragaujate tarp savų?
Taip. Pirmiausia padarome vieną porciją. Ir svorį reikia žiūrėti. Padarome bandomąjį. Jeigu mums nepatiks, gal ir klientams nepatiks. O kaip mes kitaips žinosime, ar skanu ar ne?
Be kokio elemento valgykla nebūtų valgykla?
Turbūt be klientų.
Kiek maždaug žmonių ateina per dieną?
Nežinau... Gal iki 300. Reiktų pas kasininkę žiūrėti.
Kiek porcijų cepelinų pagaminate?
120 porcijų.
O kiek daugiausia esate pagaminusi cepelinų?
150 porcijų.
O per kiek laiko tai pagaminate?

Per porą valandų. Turime tarkavimo mašiną. Viena virėja sveria bulves, kita - ruošia mėsą, tada kita pradeda formuoti. Formuoju viena, dviese arba tryse - kiek rankų būna.
Ar patiekalo skonis gali priklauysi nuo Jūsų nuotaikos?
Gali. Kodėl gi ne? Pavyzdžiui, ragauju kąnors ir man vakar vienaip atrodė, o šiandien jau kitaip.
O namie pati gaminate?
Taip. Mes dviese su sūnum gyvename ir gaminu dažniausiai tai, ką jis mėgsta.
O ką sūnus mėgsta?
Jis mėgsta, kaip nekeista, virtų bulvių cepelinus, koldūnus dar.
Kaip manote, ką olandai valgo pietums?
Neįsivaizduoju. Kiek žinau danams tai mūsų maistas nelabai.... O olandai.. gal daugiau mėgsta miltinius? Neseniai danus maitinome valgykloje. Jie sakė, kad jiems maistas patinka, bet geriau būtų kokios picos ar pan. Tiesa, jie mano kibinus labai pamėgo.

Kiek metų dirbate šioje valgykloje?
11 metų. Anais - sovietiniais - laikais, kuriais aš išaugau, kiekviena stambiausia įmonė turėjo savo valgyklą. Šioje vietoje buvo konditerijos fabriko „Vilniaus pergalė" patalpos. Jie čia maitindavo savo darbuotojus. Aplamai, kiekviena didesnė įmonė turėjo savo valgyklą - gamyklos ar projektavimo intitutai - visi turėjo. Kai mes pradėjome dirbti, šitos patalpos buvo tuščios, o valgykla buvo ten, kur dabar yra firminė saldainių parduotuvė. Žinojau, kad yra ieškoma komanda. Tada aš atėjau, parašiau pareiškimą, laimėjau konkursą ir pradėjau dirbti.
O kiek metų veikia „Vilniaus pergalė"?
Virš 50 metų. 50 metų mes šventėme prieš porą metų, jeigu neklystu. Po nepriklausomybės „Vilniaus pergalė" tapo akcine bendrove. Kai mes atėjome dirbti, fabriko darbuotojų buvo daug didesnis skaičius: turėjom maitinti virš 200 žmonių.
Ar dabar irgi tiek ateina?
Dabar ne. Dabar labai mažai ateina fabriko darbuotojų, kadangi po reorganizacijos jų labai nedaug liko, ten etatų mažinimas. Bet maitiname žmonės ne tiek iš fabriko, kiek aplamai ateina iš gatvės. Turim tokį grafiką: mes ateinam anksti į darbą, turim viską pasiruošti, o paskui - nuo pusės dešimt - atidarome salę ir maitiname fabriko darbuotojus iki vienuoliktos valandos, nes čia būna uždaros patalpos. Po to aptarnaujami svečiai iš gatvės.
Ar daug ateina žmonių iš gatvės?
Pagrindinė masė ateina iš gatvės. Pavyzdžiui, pagrindiniai nuolatiniai mūsų klientai yra policijos depatamentas. Ir aplinkiniai iš ofisų čia žmonės.
Ar jūs esate šios valgyklos vadovas?
Taip. Jau nuo lapkričio mes atsiskyrėme nuo "Vilniaus pergalės". Aš esu vienas keliuose asmenyse, kaip kava trys viename: vedėjas, virėjas ir indų plovėjas.
O kiek Jūsų komandoje dirba žmonių?
7 žmonės: esu aš, yra buhalterė, kuri dirba pusė etato, yra universali ponia virėja-konditerė, kuri ir bulkutes daro, ir kibinus, ir yra kita ponia virėja Milda. Dar yra kasininkė - vadinama bufetininkė, kuri daro šaltus patiekalus ir dirba kasoje, ir yra indų plovėja ir valytoja pusė etato.
Ar indus plaunate rankomis ar indaplovė?
Ir rankomis ir mašina. Visko neišeina plauti mašina - ypač stiklą, todėl pagrinde plauname rankomis.
Kaip atrodo diena? Kas ateina pirmas? Ar meniu keičiate kiekvieną dieną?
Meniu stengiamės, kad kiekvieną dieną būtų kitoks. Savaime aišku, kad jis kartojasi kas kažkiek laiko, bet, va, pavyzdžiui, šiandien mes suplanavome, ką gaminsime ryt. Reiškia pas mus eina: dvi sriubos ir eina kiekvieną dieną sultinukas su pyragėliu arba su kibinu. Tai čia iš pirmųjų patiekalų. Ir eina kažkur šeši karštieji patiekalai: mėsos, paukštienos, žuvies, koks nors miltinis ir iš bulvių.
Kai užsakinėjat maistą žiūrim į ekologiškumą?
Su ekologiškumu sunku, nes brangūs produktai. Su tiekėjais ankščiau buvo problema. Ankščiau galėdavai ieškoti ir nerasdavai, nes viskas buvo centralizuota, o dabar tiekėjai visais būdais stengiasi, kad tiktai tiekti savo produkciją. Stengiasi įtikti.

Ar Jūs sultinį jau vienuolika metų gaminate kiekvieną dieną?
Taip. Sultinį pas mus visada gausi.
O kiek kartų į savaitę gaminate cepelinus?
Du kartus. Vieną kartą virtų bulvių, kitą- tarkuotų, kurie pas mus labai turi pakausą, bet gaminame tik vieną kartą savaitei, nes daugiau nepajėgiam.
O koks patiekalas greičiausiai baigiasi?
Sunku nustatyti. Pavyzdžiui, vieną dieną tas vadinamas naminis kotletas. Aplamai, pas mus daugiausia vyrai mėgsta taip konkrečiai pavalgyti. Gaminam maždaug žinodami klientus tai numatom, kad neliktų. Šiandien, pavyzdžiui, anksti pasibaigė vadinamas meksikietiškas troškinys, kur šaldytos daržovės ir mėsa.

O kaip jūsų interjeras? Įrengimai?
Mes kai atėjom nieko nebuvo, tai su fabriko pagalba mes viską surinkom. Aš esu šalininkas senų didelių įrengimų, kurie atitinka masinę gamybą. Tai yra atidirbta technologija. Aš, pavyzdžiui, turiu nuosavą krosnį kuri kaip per Bremeno muzikantus kartu su manim keliauja. Labai gera, suomių gamybos. Dirba kažkur dvidešimt metų tai tikrai. Konvekcinis pečius. Kepam ten ir bandeles, ir troškinius. Mano firminis tai bulvių plokštainis su kiaulės koja.

Galbūt pas jus yra patiekalas, dėl kurio ir ateina žmonės čia valgyti?
Taip, pavyzdžiui, žino, kad pas mus geri kibinai. Galbūt taip yra dėl to, kad aš prieš daug metų dirbau Trakų gatvėje, valgykloje, kur dabar buvo "Indigo" baras, o dabar „ Pubo latino". Ten buvo labai gera valgykla. Tai tokia to patiekalo istorija. Daugelis patiekalų iš ten ir atėjo.

Ar keičiasi klientų skonis?
Na niekad neturėjom konfliktų su klientais. Taip, keičiasi viskas. Pastebėjau, kad žmonės mėgsta labiau natūralų maistą. Bandėm mes čia visokių patiekalų: su ananasais, su papajom, ir t.t. Galbūt dėl to, kad pagrindiniai mūsų klientai yra vyrai, tai ir neprigijo tie patiekalai. Prie ko pripratę, tą ir valgo, o eksperimentai nelabai ir prilimpa. Šiandien, pavyzdžiui, gaminome jautienos bifšteksą su kiaušiniu, kuris būdavo sovietiniais laikais visose valgyklose ir jį šiandien žmogus valgo ir yra patenkintas: gavo gerą maltą patiekalą ir dar su keptu kiaušiniu. Nu ir viskas.

Ar kovojate su krize?
Sumažėjo žmonių. Ne dėl to, kad krizė, bet dėl to, kad aplink nėra statybų. Pernai mes labai gyvenom, nes buvo daug statybininkų. Jiems čia prienamos kainos. Šitas biški jaučiasi. Gal kaip nors pagyvensim.

Ar namie irgi pats gaminate?
Retkarčiais, kai gera nuotaika ir noro yra (juokiasi). Bet šiaip tai labai retai. Duodu žmonai pasireikšti. (Juokiasi). Nes jau darbe išnaudoju tą kūrybą.

Koks Jūsų pats mėgstamiausias patiekalas apskritai?
Aš nesu išrankus. Man viskas patinka, ypač kai noriu valgyti (juokiasi).

O turite valgyklinį žargoną?
Dabar tai mažas kolektyvas ir jau tikrai nebeturim žargono, nes jau net iš žvilgsnio suprantam, ką paduoti.

Ką mėgstate daryti laisvaikiu?
Mėgstu krapstytis žemėje. Ir dabar skubu namo. Iki sutemos galiu.
Auginate pomidorus?
Be abejo: ir pipirai, ir pomidorai. Kitą kartą ateisite, tai pavaišinsiu savo produkcija.

Kokie Jūsų lūkeščiai dėl šios valgyklos?
Sunku spėlioti. Viską lemia materialūs dalykai. Daug metų atidaviau tam darbui, kurį mėgstu, žinau. Pradėjau kažkada jaunas dirbti padavėju, paskui dirbau bare, paskui daug metų su virtuve, su gamyba, tai tie metai davė savo ir teigiamą ir neigiamą bagažą, kurį kartais ir sunku nešti. Bijočiau prarast darbą, nežinau, ką dar galėčiau daryti. Biški ir savęs būtų gaila, nes baigtas mokslas: technikumas, universitetas. Glaudžiai bendradarbiaujam su verslo ir kulinarijos Žirmūnų mokykla: duoda jie mums praktikantų. Norim jiems paaiškint, duodam jiem gerų patarimų. Kitą kartą ir sugadina kąnors - nu visko pasitaiko (juokiasi). Bet žmogus išmoksta tik per praktiką, nes teorijos žinių niekad neužtenka. Visada džiaugiuosi, kai galiu egzaminuose dalyvauti.

Gal galite papaskoti kokių nuotykių iš valgyklos gyvenimo?
Daugiausia nuotykių būdavo Trakų gatvėje. Buvo slenkantis grafikas ir dvi dienas dirbdavai, dvi dienas ilsėdavaisi ir labai nepatikdavo dirbti Kūčių vakarą. Tą 24-tą dieną klientų būdavo labai mažai. Ir pusę aštuonių vakare ateidavo koks klientas iš kokio lietkomo partijos patikrinti ar dirbame. Buvo toks grafikas ir turėjome sėdėti. Taip pat buvo juokinga, kai sausio pirmą dieną reikėdavo ateiti devintą valandą į darbą. Kolektyvas visas jaunas, tia ateidavo dėl mergaičių mūsų kareiviai ir toks ten darbas būdavo. Paslapčia ir šampaną gerdavom. Tai buvo sunkiausi momentai mano gyvenime. Mes šioje valgykloje irgi dirbame per kūčias, bet stengiames greitai pabaigti. Tai aš labai prieš darbą per didžiąsias šventes. Būkime pagaliau visi katalikai - nesvarbu, kad neiname išpažinties. Nėra gi nei tos apyvartos per šventes, nei ką.

Dar vienas įdomus dalykas, kad sovietiniais laikais valgyklose buvo vienodas antkainis visiems patiekalams. 10% - daugiau buvo negalima užsidėti. Daugaiusia dirbome iš vienos patvirtintos knygos. Dar dabar tas normas, vadinamas kalkuliacijas, irgi naudojame. Visos įmonės tada dotuodavo, nes būtumę neišgyvenę. Dabar kai jau turime naujus tiekėjus tai galime bet kokias kainas daryti. Kavinėms antkainis buvo tik 20%. Restoranams - buvo 36%. Kodėl būtent 36% - niekas man iki šiol neatsakė. Dabar su 36% net nei viena valgykla neišgyventų.